Raminta Rinkevičiūtė, Lietuvių filologija ir komunikacija, I kursas

JAZMINŲ KVAPO LIETUS

Paėmus viską, ką suspėjau,

Išeisiu tyliai su aušra...

Nebespindės padangėj mėnuo,

Neskęs jau žvaigždės akyse...

Išeisiu tyliai, kol šešėliai

Dar neapako, kol tamsa...

Linguos jazminas mano vėlei,

O aš išeisiu... Paslapčia...

Nebetrukdysiu laikui sėlint,

Nurims paklydus nežinia...

Skaudi tyla nebudins miegant,

Nugrims į žemę tuštuma...

Saldus jazminas skleisis žiemą...

Jo kvapas Tau primins mane...

Trapi šakelė - mano dienos,

Aš ją nuskinsiu ir... Ne čia.

Kai rūkas vėl užguls ražienas,

Šalna kai balins vėl laukus...

Tai aš lankysiu jūsų kiemus,

Tai aš dalinsiuosi perpus...

Perpus: į šviesą ir šešėlį,

Į rasą, lietų debesų...

Į tai, kas buvo man išėjus,

Į tai, kas liks, kai visa žus...

Nebenešios jau snaigių vėjas,

Nekris lietus man ant pečių,

Nebebučiuos brangiausias meiliai...

Kai aš išeisiu, liks dangus...

-  -  -  -

Jazminų kvapo lis lietus...

SUTEMA

Lietaus lašai ant lango stiklo,

Srovena medžiais sutema...

O mano siela ilgis visko,

Ką paslėpė rudens šarma...

Vaiskus mėnulis gviešias miesto,

Ir klykia vėjas laukuose...

Suskilęs veidrodis netviska;

Pabudus rąžos nežinia.

Sustingę pirštai siekia žvakės,

Degtukas gęsta tamsoje...

Netikros šviesos, miško dvasios

Klajoja sielos gelmėse...

Pakrantės smėlį bangos drasko,

Skandinasi baloj kančia...

Pakilęs nerimas iš sapno

Užvaldo sielą paslapčia.