Minčių eskizai:
Audra
Mažo
miestelio ramaus gyvenimo išvakarės. Besišnekučiuojančios moteriškės ir
verandoje ant supamosios kėdės sėdintis vyras išdribusiu pilvu. Rami pasaulio
architektūros idilė, įžūliai skelbianti savo egzistavimą.
Pavargusio
raudonio akimis tu stebi šį gyvenimą ir saulėlydį. Tylus vėjas medžių
viršūnėse. Tvankus oras tarsi pripildytas įsielektrinusių dalelių, bylojančių
apie artėjančią stichiją. Karštos vilnys svilina plaučius.
Taip visados
būna, kai artinasi audra. Kažkur toli toli tvenkiasi juodi įsiutę debesys.
Viskas pamažu temsta. Tolumoje dunda griaustinis, vis garsiau ir garsiau. Iki
pat žemės tarsi leisdamas šaknis jis leidžia raudonus žaibus.
Žmonės bėga
prieglobsčio į namus. Audra vis labiau įsisiautėja. Juodame horizonte pradeda
formuotis nelyg sūkurys, kuris traukia savęs link visa, kas aplinkui, su vis
didesne jėga.
Audra,
audra, audra... Joje nėra pykčio. Jai nerūpi, kas tu. Kokia tavo padėtis, ar ką
tu turi. Ji tiesiog ateina ir viską sunaikina. Paprastai, be moralės principų,
dorovės, gailesčio ar kitų žmogiškų sąvokų. Josios prigimtis pripažįsta tik
chaosą. Kaip pyktis, kuris užvaldo iš vidaus iki pat sielos gelmių ir tave
suryja, viltį naikindamas bet kokio pasigailėjimo, šitaip negailestingai
valydamas ir degindamas iš vidaus.
Šitaip šį
vakarą miestelį užgriuvo audra, rydama visą taip kruopščiai puoselėtą ramaus
gyvenimo triūsą. Viskas skęsta žaibuose ir ugnyje. Ir niekas nėra pasigailima.
Nei gražūs sodai, nei visa, kas yra juose. Paskui išbėgęs antstolis paskubomis
užsirašinės padarytus nuostolius...
O tu dabar vaikštai, lyg tas audros pyktis tavęs negalėtų pasiekti, ir stebi, kaip visa išnyksta audros gniaužtuose. Kol nelieka nieko, tik nebūtis. Nulinė egzistencija. Nes nieko ir nėra. Visa tai, kas sukurta, yra tik iškreiptas groteskas, bandomas suvaldyti vienpusiškų žmogiškų taisyklių, kurios griūva, kaip ir miestelis, apimtas šalto audros šėlsmo. O sąvokos tuščios, grandinėmis jungiančios reiškinį ir jo apibūdinimą, kuris šiam reiškiniui visai nepriklauso ir jo visai nepaaiškina. Kaip mitas, bandantis paaiškinti tikrovę.
O tu dabar vaikštai, lyg tas audros pyktis tavęs negalėtų pasiekti, ir stebi, kaip visa išnyksta audros gniaužtuose. Kol nelieka nieko, tik nebūtis. Nulinė egzistencija. Nes nieko ir nėra. Visa tai, kas sukurta, yra tik iškreiptas groteskas, bandomas suvaldyti vienpusiškų žmogiškų taisyklių, kurios griūva, kaip ir miestelis, apimtas šalto audros šėlsmo. O sąvokos tuščios, grandinėmis jungiančios reiškinį ir jo apibūdinimą, kuris šiam reiškiniui visai nepriklauso ir jo visai nepaaiškina. Kaip mitas, bandantis paaiškinti tikrovę.
Tu stovi ir
stebi Audrą pačiame jos sūkuryje, iš tiesų nė nesugebi nei jos suprasti, nei
paaiškinti. Nes Audra yra kažkas daugiau nei tavo supratimas. Viskas, kas galų
gale lieka, tai praeinančios Audros palikta ugnis ir akmenų krūva kaip
juokingas gestas tavo pasaulėliui.
Ugnyje per
dūmus eina neaiškių kontūrų vyriškis, nešantis kažką rankose. Jis tai guldo ant
akmenų krūvos tarsi atiduotų auką. Trumpai susimąstęs pastovi ir nueina. Ugnis
užbaigia darbą. Tolumoje nusidriekia gražūs gęstančio dangaus kontūrai. Lyg
niekados nieko ir nebūtų įvykę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą