Autoriaus
vardas ir gyvenamasis
mikrorajonas Šiaulių apylinkėse
Ieva K. (Ginkūnai)
Jis
dar vieneriais metais paseno.
Šiandien
tik jam skamba bažnyčios varpas,
kviečiantis
išsirinkti vietą kapinėse.
Kokio
karsto norėsi?
Pušinio?
Ąžuolinio?
Jis
juokiasi.
Jaunutė
meilužė pila konjaką.
Jis
valgo tortą iš jos baltų rankučių.
Jis
juokiasi, dairosi, kas ant stalo.
Ko
dar išgerti?
Šiandien
tik gerti, gerti, gerti...
Ant
stalo putoja vynas.
Raudonas
kraujas, tirštas kraujas.
Šiltas
kraujas plona srovele pro lūpų kampučius
užtiško
ant stalo, kur putoja vynas, brangus vynas.
Raudonas
vynas, raudonas kraujas it žaltys
raudona
srovele per stalą.
Kokio
karsto norėsi?
Pušinio? Ąžuolinio?
Aušra G. (Medelynas)
Kas ant stalo?
Kambarys. O gal celė? Menė? Tai
netenka prasmės, nes visą erdvę užpildo kažkas... kitas. Gerai ir nelabai gerai
žinomas. Taip, tai budelis. Grasina ir šypsosi. Nieko nėra blogiau už šį groteską. Žodžiai, jie plaukia pro šalį. Citatos iš
knygų, kurių mes nė viena neskaitysim. Trumpa pažintis, kuri nugrimzta į
atminties klodus amžinam negrįžimui. O gal taip tik atrodo? Net keista, kad
prisimeni tai, ko, rodos, niekada nežinojai. Ir vis dėlto. Budelis geltonais
plaukais ir šypsena, nuo kurios širdis sąla visai ne gerąja prasme. Štai ir
vėl. Tiesia į mus kažkokią išmintį, kurią mūsų protai atmeta. Bet detalės,
detalės, detalės randa kelią TEN. Tarmė, kita tarmė. Imkit ir skaitykit.
Roberta S. (Parkas)
Du
telefonai –
pasislėpti
kekė
vynuogių –
užsičiaupti
Pora
knygraščių –
pasipliurpti
Popierėliai
nuo cukraus –
puiki
kraujotaka
Dar
yra raktas –
užrakinti
tylai
O
daugiau tai
tik
šiukšlės –
be
aiškios paskirties
Nebent
dar lieka
Vynuogių
sėklos –
prasmingiems
pamąstymams –
skambantiems
bažnyčios
varpams
Tiesa
dar liko
rankos
–
laikinumui
įprasminti
Rūta J. (Pietinis)
Kas
ant stalo...
Kas
ant stalo
Negali
būti po stalu
O
gal gali?
Nes
viskas išmėtyta, išdraikyta chaotiškai!..
Ir
pats stalas...
Varge...
Ar tai stalas?..
Jam
turėtų būti gėda
Būti
mano stalu
Stalu
apskritai
Viską
(!) susirinkt žadu
Ir pasitraukt į pievą po medžiu
Antanas Š. (Sukilėlių
kalnelis)
Atėjo
lietus
Užėjo
kruša
Bet
visa tai už lango
Suskamba
varpas
Ant
stalo „baliaus“ lėkštėje
Samaninės
vynuogės svaigsta prisirpusios
atsidūrusios
žmogaus delne
Šviesos
srautai laužo šešėlių pyragus
Kodėl
jų neparagavus kol jų dar liko
Paskui
ateis tamsa
Po
to kai kas gulės lovoje
Pyks
rašys ir vargo nematys
Vilma P. (Parkas)
Kas ant stalo?
Krauju
apsipylusios smegenys
Ieško
aplinkkelio –
Skverbiasi
gylis išsitęsia
Paralyžiuoja
mintys padrikos
Pasąmonės
šauksmas stiprėja
Užglušina
artimus
Visa
žinančius užgožia tyla
Spengiantis
laukimas kurčias
Nepalieka
pasirinkimo –
Kelio
atgal nėra
Dalia J. (Sukilėlių
kalnelis)
Alkūnės,
alkūnės, alkūnės.
Pirštai,
pirštai, pirštai...
Varpui
pritariantys pirštai,
tylėti
leidžiantys pirštai.
Tyliai
kalbantis kūnas.
Ne
Kristaus kūnas.
Bet
vynuogių kūnas.
Išsibarstęs
ir pakrikęs visa ko kūnas.
Neleisk
man būti baltu lapu,
leisk
užbaigti šį sakinį,
kad
jis būtų panašus į kažką,
kas būtų perskaitoma.
(nuotr. Antano Šerono)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą