***
Išeisiu į vandenį. Galėsit rinkti mane ir dėlioti į
vieną darinį.
Išplauksiu į saulę. Stebėsitės, kaip gražiai žėri vakaro
dangus.
It būtų įsimylėjęs. Nors iš tikrųjų dangus bus išplautas
mano ašarų.
Neikite dar miegoti! Žiūrėkit, kaip deginu savo širdį. Nepražiopsokit
šito realybės šou. Įsidėmėkit mano veidą, ramybės
kupiną. Juk sudegus širdžiai
keliai ves į niekur. Nepraminti, siauri takai ves į
tuštumą. Saugokis, įsimylėjėli,
kad netektų vėl nusivilti. Adatas, kurios duria mano
širdį,
pažersiu ant siaurų takų. Kas eis – užmins. Bet suskaus
ne pėdas, o jųjų širdis.
Tad įsidėmėkit mano veidą. Ir mano vardą. O kol kas aš
išeinu į vandenį. Mano vardas iš lėto, tingiai, nerangiai eis kartu, nenoromis
sušlaps
drungname rudame vandenyje. Bet kol dar neišėjau, kol nepamiršau,
prašau, įsidėmėk mano veidą. Vardą.
***
Šiąnakt tave sapnavau. Vėl. Aš
klaidžiojau tamsiame mške, naktį. Buvau praradusi viltį, kad rasiu išėjimą, kol
netikėtai pamačiau ryškią raudoną aguoną. Pribėgusi prie jos, pamačiau
netoliese dar vieną. Toliau – dar vieną. Širdyje pajutau neapsakomą šilumą ir
gerumą. Žinojau, jog tu esi čia, nors tavęs ir nemačiau. Tu tarsi pats miškas,
tavęs pilna visur: boružė, nutūpusi man ant plaukų, tarsi tavo švelnūs pirštai,
liečiantys mano plaukus. O kai gėlių žiedai sujuda papūtus vėjui, rodos, kad
jie tyčia linksta į tą pusę, į kurią tu norėtum, jog eičiau. Ir aš einu. Aš
pasiduodu protu nesuvokiamam jausmui, kad tu čia, ir aš tavimi pasitikiu. Einu
tol, kol pamatau siaurą keliuką. Taip, miškas baigėsi! Noriu tau padėkoti, kad
mane apsaugojai. Atsisuku veidu į mišką. Dabar esu tikra, kad tu mane visuomet
saugai. Tu lyg angelas sargas, tik dar geresnis. Tu neturi sparnų, tu vaikštai
žeme, nors kartu tu toks nežemiškas... Šalia miško yra aukštas kalnas. Užlipu į
jį. Keistai jaučiuosi lipdama, nes vos prieš akimirką aš jutau baimę,
klaidžiojau miške. O dabar aš kalno viršūnėje, galiu žiūrėti į medžius iš
viršaus. Tokios gražios, užburiančios medžių viršūnės. Tarsi vėjas būtų lengvai
perbėgęs savo lengvomis pėdomis. Staiga pajuntu, jog turiu sparnus ir galiu
lengvai šokinėti nuo vienos viršūnės ant kitos. Po truputį atsiplėšiu nuo
žemės. Iš viršaus taip gerai matyti raudonos aguonos. Tamsią naktį tas
raudonumas užburia. Toks pat raudonas ir mano kraujas, kuriuo srūva mano
širdis. Negaliu pasakyti Tau, kaip Tavęs pasiilgau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą