2016 m. kovo 13 d., sekmadienis

Kovo 3 dienos SKAITYMAI: DARIUS TAUGINAS

Etapinis rašytojas. Pirmas etapas – detektyvinis. Išleido du romanus: „Sunku mylėti moteris“ ir „Alkanos sielos“. Etapas tęsėsi iki 2010 metų. Antras etapas – eksperimentinis. Satyra, ironija, post-postmodernistinis savęs ir aplinkos įvertinimas. Šiemet turėtų pasirodyti naujas romanas. Deda visokias rašliavas ir fotografinius bandymus į savo internetinę dariustauginas.lt svetainę. Tarp šių rašytojo etapų nevengia kitos su rašymu susijusios veiklos – bendradarbiavo keliuose žurnaluose, rašo dialogus televizinių filmų scenarijams. 



DON KICHOTAS
5 dalis (ištrauka)
(Iš ispanų kalbos vertė Darius Tauginas)

Pasirausė Don Kichotas nosyje, rado įspūdingo dydžio grynuolių. Vis dėlto nuotaikos šie atradimai nepraskaidrino. Piktai pažiūrėjo senolis į Sančą Pansą.
– Baik tu visą dieną tą telefoną minkyti! O tai imsiu ir laidą nutrauksiu.
– Trauk, – neišsigando riebuilis tarnas.
Traukė traukė, bet taip ir nenutraukė. Wi-fi.
– Nebėra gyvenimo didvyriams, – atsiduso don Kichotas ir pradėjo vardyti bėdas, – Vėjo malūnai seniai nugriauti. Atominių elektrinių su rektoriais taip lengvai nepaimsi. Bandėm, iki šiol radiacija 300 kartų viršija leistiną. Dulsinėja pasičiupo Alzhaimerį, nesusikalbėsi. Ištikimasis žirgas Rosinantas visai apkurto, nesusikalbėsi. Su tavimi irgi nebesusišneku. Daugiau nieko neveiki, tik tą savo velnio aparatą garbini.
Nebeapsikentęs Sanča Pansa pakėlė akis nuo išmaniosios priemonės ekrano.
– Kaip jūs man įkyrėjot su savo nuolatiniu bambėjimu. Mesiu tarnystę, važiuosiu į Skandinaviją stogų dengti.
– Tuoj aš tavo velnio aparatą į sieną trinktelsiu! – ne juokais įsiuto senolis.
Panča buvo pakankamai gudrus, kad suprastų – antrą kartą jis taip lengvai neišsisuks. Greitai pakišo savo išmanųjį draugą po plačia šikna.
– Radau šį bei tą įdomaus riteriams, galgi jus sudomins, pone.
– Kas mane gali besudominti? – karčiai nuleido rankas buvęs kovotojas prieš prievartą ir neteisybes.
– Esat girdėję apie tokią Lietuvą?
– Ne. Kas tai, koks miestelis čia, La Mančoje? Kastilijoje?
– Ot ir ne. Rytų Europoje. Skaitydamas susidariau įspūdį, kad tai ypatingai dievo apleista šalis. Puikiausiai tiktų jūsų riteriškai misijai.
Senojo riterio instinktai bematant pabudo iš miego. Don Kichotas neramiai suspurdėjo supamoje kėdėje.
– Ir kas ten taip blogai?
– Sakyčiau, beveik viskas. Didžiausias avarijų skaičius Europos Sąjungoje. Taip pat savižudybių. Skęsta vietiniai čiabuviai taip pat gausiausiai Europoje. Girtuokliauja kone labiausiai visam pasauly. Demografinė padėtis irgi klaiki. Bėga iš šalies lyg nuo baisiausio gaisro, geresnio gyvenimo ieško. Nemėgsta užsieniečių, nes bijo, kad anie neišgrobtų žemių ir miškų. Geriau patys juos masiškai kerta. Politikai ten visai suįžūlėję – tik sau naudos vaikosi. Pensininkai kone iš bado miršta. Bedarbystė siautėja. Geopolitinė padėtis irgi nepavydėtina. Tiktai moterys ten labai gražios. Nacionalinis turtas!
– Štai ten mums ir vieta! – sušuko don Kichotas ir, sukunkuliavus karštam kraujui, lyg neapsiplunksnavęs jaunuolis pašoko ant kojų. – Sanča, kuo greičiau mesk tą velnio aparatą! Važiuojam į Lietuvą!
– Aha, mesk. Be žemėlapių ir GPSo mes niekaip tos Lietuvos nerasim.
– Mat jį šunys, pasilik. Pakuojamės!
Vargais negalais įsispraudė riteris į savo šarvus. Pasimuistė pasimuistė, nepatogu, nesilanksto, seniai surūdiję. Atidavė į muziejų. Užsivilko purvinus džinsus, tokius terado. Tiktai užsispyrėlis Sanča griežtai atsisakė ant asilo lipti. Kadangi riterio kodeksas neleido mokėti už jokias su kelione susijusias paslaugas, žygis į Lietuvą užsitęsė. Po dviejų mėnesių klajonių ir visokiausių nesusipratimų tolimoji Rytų šalis pasitiko atkakliuosius klajūnus niūria žiema. Tik sniego nebuvo.
– Ot, blinda! – aiktelėjo riteris.
- Kas čia per bybis? – išsiplūdo storžievis Pansa.
Paskutiniais duomenimis, Don Kichotui ir jo tarnui Lietuvoje puikiai sekasi. Riteris išgelbėjo iš šulinių aštuonis vaikus. Privertė seimo narį Gražulį išsižadėti homofobijos. Ištraukė iš vandens telkinių ir atgaivino vienuolika skenduolių. Įsteigė šešis anoniminių alkoholikų klubus. Taikėsi į kariuomenės vado kėdę, bet priešiškų politinių jėgų pinklės įkarštį pristabdė. Medkirčiams vietoj benzopjūklų į rankas įbruko po maldaknygę. Tegu atgailauja. Susipažino su aštuoniomis nepaprasto dailumo širdies damomis, su trimis susituokė. Ženkliai pagerino demografinę šalies padėtį.
Daugiau iš idealisto reikalauti ir nederėtų. 

1 komentaras: