MILDA PETKEVIČIŪTĖ

Milda Petkevičiūtė, Šiaulių ,,Romuvos“ gimnazijos I klasės moksleivė

Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso I vietos laimėtoja 

Marija

Kiekvienas raumuo pamažu įsitempė, lyg ir tebūtų laukęs šios galimybės. Nepraėjus nė akimirkai, prigludęs prie vėsios, tvirtumu ir ramybe dvelkiančios žemės, kūnas tarsi ėmė virpėti.

O ir nėra ko stebėtis. Nebegalima daugiau laukti.

Vis dar nepakeldama krūtinės, ji sutelkė energiją į kaklą – šis išsitiesė ir įsitempė taip, jog ir paprastai ryškios, blausiai melsvos spalvos venos iššoko odoje, suraizgydamos painų tinklą.

Bet ji nebijo. Ji jau spėjo perprasti klastingus baimės žaidimus.

Todėl šiandien ji pergudraus baimę.

Net miškas sustingęs kaip kalnas. Bet tai – tik į naudą: nereikia jokių garsų. Užtenka vien energijos.

O energijos nepaslėpsi.

Ryškios akys lėtai atsimerkė, kai žeme nuvilnijo deginantis pliūpsnis. Pagaliau ji nebe viena. Jau. Jau metas.

Mergina katės šuoliu metėsi pirmyn. Taip, tokį reginį ne kiekvieną dieną teišvysi. Kiekviena judesio dalelė – nepriekaištinga, bet kažkodėl... netikra. Lyg metų metais tobulintas ir pagaliau pasaulį išvydęs cirko numeris.

Ne, tai buvo kažkas daugiau. Kažkas, ko paprastų mirtingųjų akys nėra vertos išvysti.

Grakščiai ir tyliai, lyg nenorėdama suteikti išvargusiai žemei papildomos naštos, ji stabtelėjo ant samanomis papuošto kelio. Ilgi ir tamsūs, prisitaikydami prie aplinkos, plaukai spėjo apglėbti pečius, o kūnas, it suveikus vidinei komandai, ėmė bėgti.

Miško tamsumos, šešėliai ir net aukštai kabančios žvaigždės, sulaikiusios kvapą, stebėjo retą, tačiau įdomų renginį, tarsi laukdamos mažiausios klaidos – nors vieno menko nuklydimo, neteisingo posūkio, blogai pastatytos pėdos – kažko... Bet nesulaukė. Mergina daug žinojo apie šį mišką ir kalną.

Ne. Tai miškas buvo jos dalelė. Tai kalnas buvo jos svarbiausia vieta.

Merginos kvėpavimas buvo pagreitėjęs, tačiau lygus, nors, reikia pridurti, kraujo ir šalto prakaito skonis, užpildęs visą burną ir gerklę, nebuvo vienas maloniausių. Tačiau ši maža detalė tebuvo menkniekis prieš visa tai, kas vyko šiuo metu. Miško vaizdai mainėsi ir skriejo aplink ją it specialiųjų efektų pagražintuose filmuose.

Nors buvo galima justi erzinančius pavojaus brūkštelėjimus šen ir ten, kūną užplūdo džiaugsmo ir gyvybės banga.

Ji nugalėtoja...

***

Marija lėtai žengė lietaus gaivinamu grindiniu, kuris, norėdamas perimti raminančią drėgmę, pamažu keitė atspalvį, prisitaikydamas prie niūros ir pilkšvos dienos.

Jautrioms akims pripratus prie šaltų vandens lašų, vis besitaikančių prasiskverbti į neuždengtus kūno tarpelius, mergina apžvelgė praeinančius mokinius. Stovinčią tamsiaplaukę labiausiai stebino tai, kad jie visi labai panašūs.

Lietus buvo tikra atgaiva. Viskas: melancholiškai pilkšvas dangus, skaidrūs lašeliai, nusėdę ant kiekvieno medžio ar voratinklio, ore tvyrantis kvapas, kiekvienas vabalėlis, išdrįsęs išlįsti iš žemės, primindavo naują pradžią ir viltį – galbūt vanduo sugebės nuplauti užsilikusius tuštybės gabalėlius ar bent jau kartu su lašais leis išnykti aplinkoje.

Net keista, kokia graži gali būti ta rudens melancholija.

Žengdama keletą žingsnių priekin, žvitrių ir tamsių akių mergina užvertė galvą į bespalvį dangų: šalti vandens lašeliai nuo veido plukdė nesibaigiančio nuovargio likučius. Galbūt šiandien dangus irgi pavargo?

Marija pakėlė nuo žemės tamsų, su keliomis rudomis ir geltonomis dėmėmis (lygiai tokį patį, kokį dailės mokytoja liepia piešti kiekvienais metais) klevo lapą ir lėtai pakėlė jį viršun. Pro pilkšvus debesis prasiskverbusios saulės apšviestas lapas pasidarė ryškiai raudonas. Ji žavėjosi rudeniniais lapais.

Vis dar lietui tebelyjant, mergina lengvu mostu paleido lapą ir sustojusi stebėjo, kaip vėjas greitai pagavo jį, tačiau šiam nespėjus net pakilti lietaus lašas prirėmė gražuolį prie kietos ir šaltos žemės.

Kažkokia praeinanti mokinė, užsidengusi šviesiai dažytus plaukus rankine ir kažką burbėdama apie laiką, makiažą ir katastrofą, netyčia stumtelėjo Mariją, šitaip priversdama ją grįžti atgal į realybę iš mintyse susikurto lapų pasaulio.

Ji švelniai patraukė savo šlapią tamsių plaukų sruogą nuo akių ir pakėlė galvą. Prieš akis dunksojo įprastas pastatas. Tam dideliam stačiakampio formos griozdiškam statiniui patrauklumo bent jau pavasariais turėjo suteikti nuvytusios, kažkada rožinėmis turėjusios būti tulpės. Ant pastato išblukti baigiančiomis oranžinėmis raidėmis buvo užrašyta: Vilties vidurinė mokykla.

Vienas žingsnis. Antras. Trečias. Ir dar vienas, kol galiausiai pameti skaičių. Taip ir eini. Vis eini ir eini.

Marija kažkur girdėjo, kad jei ko nors labai norėsi ir apie tai galvosi, viskas gali realiame gyvenime išsipildyti.

Visi garsai – lietaus atsimušimas į asfaltą, kažkur tolumoje besikalbančių mokinių balsai, vėjo šniokštimas medžių lapuose, netgi iš mokyklos sklindantis triukšmas – staiga viskas nutilo.

Tuk tuk. Tuk tuk.

Keista, kaip visus tuos garsus gali užgožti maža širdis, esanti liauname merginos kūne. Ir, rodos, niekas kitas negali to girdėti, išskyrus ją. O juk garsas toks kurtinantis, pamažu siurbiantis paskutinius sveiko proto likučius.

 Tuk tuk. Tuk tuk.

Akivaizdu, niekas niekada nekalba apie širdies plakimą. Visi filosofuoja apie širdies sudaužymą, skausmą ar net kraujavimą, tačiau niekada – apie širdies plakimą. Gal tik medikai.

Tuk tuk.

Šis paprastas, raumeninių audinių sudarytas organas, vaizduojamas kaip gyvavimo simbolis, bet kurią minutę gali žaibiškai tave nudėti, pasmaugdamas neegzistuojančiomis rankomis.

Na, jau ne. Ji tikrai stipresnė. Pagaliau ji įkvėpė gryno oro kvapą. „Aš išgyvensiu", - dar spėjo mintyse pakartoti, ir jaunąją mokytoją pasitiko kurtinantis triukšmas.

Tūkstančio mokinių balsai.

 Tūkstančio mokinių širdžių plakimai, kuriuos girdi tik jie patys.

Tūkstantis emocijų, veikiančių ją taip, kaip žaibas perskrodžia žaibolaidį apleistoje sodyboje, prasidėjus ūmiai vasaros audrai.

Merginos lūpas paliko tylus, tačiau gilus atodūsis ir ji, pasitaisiusi kuprinę, lėtu žingsniu patraukė į pastato vidų.

Na, bent jau nepamiršo šios nakties sapno.

Bent vienas dalykas vis dar neužmirštas...

***DABAR***

Nežinia, kiek laiko.

Nežinia, kiek laiko ši mergina čia stovėjo.

Nepasakytum, jog ji kuo nors išsiskyrė iš kitų. O gal išsiskyrė?

Stiklinės akys niekaip neatitraukė dėmesio nuo lentelės, kurioje puikavosi užrašas –  217 kabinetas.

Dabar akys pilkos, nerodančios gyvybės ženklų. Jos net nepanašios į akis. Gal net labiau į amžinojo įšalo paveiksliuką vadovėlyje.

Taip, taip. Akys iš tikrųjų įkalintos po ledo sluoksniu.

Pagaliau mergina nusuko akis. Bet tik trumpam. Jos šaltos rankos paėmė pieštuką, o šis paliko vos matomą pilką linija, perbraukiančią lentelės užrašą.

 Greitai virš jo atsirado naujų žodžių.

Tiksliau, žodis.

„Kazimieras.“

Galbūt ji taip padarė norėdama pasijusti geriau.

 Ne, nepanašu.

 Vis tiek kažkaip tuščia.

***PRIEŠ DEŠIMT METŲ***

 Siaurame perpildytame koridoriuje spaudėsi dešimtys lygiai tokių pat vaikų – susijaudinusių ir nekantraujančių pradėti naują etapą, kuris, jų manymu, turėjo būti visai kitoks ir tikrai nuostabus. Aišku, jie nežinojo, kaip šitas etapas paveiks jų gyvenimus. Argi nenuostabu?

Ak, taip. Ir tėvai. Tiesą pasakius, jie nedaug kuo skyrėsi nuo savo atžalų. Lygiai taip pat nekantraudami ir nenustygdami vietoje, jau pamiršę ir nebežinantys, kur veda savo vaikus.

Juodi bateliai spaudė. Kur tik prie odos prisiliesdavo balta palaidinukė, niežėjo. O ir juodas sijonas, regis, tuoj nukris. Bent jau jos kuodelis buvo gražus. Tiksliau, būtų buvęs gražus, jei ne tas kaspinas, kurio, anot mamos, labai reikėjo. Juk tai šimtaamžė visų pradedančių mokyklą taisyklė. Juodai balti drabužiai ir kaspinas. Žinoma. Ir kaip jai galėjo šauti mintis, jog gali būti kitaip?

Ant nugremžtų kabineto durų, prie kurių visi taip spaudėsi, kabėjo užrašas: „217 kabinetas.“

 „Kazimieras. Kazimieras. Kazimieras.“

Jai patiko šio vardo skambėjimo žaismas.

 – Širdele, argi nesidžiaugi? – pro ausų būgnelius iki pat smegenų nusigaunantis suplonintas, beveik cypiantis balsas, atrodo, jai prie pat dešiniosios ausies...

– Ak, aš taip džiaugiuosi. Gediminai, negi nesidžiaugi? – dabar balsas nebebuvo panašus į erzinantį bei cypiantį. Dabar jis priminė tokį, kokiu pravirksta blondinės, kvailuose amerikietiškuose filmuose apsipylusios kava savo naują odinį švarkelį.

Šią minutę tamsiaplaukė apie nieką negalvojo.

Ji visada žinojo šį tą apie patalpas: jos turi savų emocijų, aurų, istorijų... Galbūt net melodijų.

O šis kabinetas turėjo dainą. Dainą, kuri visu savo gražumu atsiskleidė kiekvienoje dulkelėje.

Bet tai ir nebuvo daina. Tai nebuvo ir spalva. Tai labiau panašu į daugybę susiskaldžiusių dalelių, plūduriuojančių ore. Kaip atmosfera. Ne, ne atmosfera. Greičiau jausmas. Jausmas, apimantis tik stovint sausoje Egipto žemėje priešais didžiąsias piramides, kuriose giliai giliai, amžinosios ramybės paveikti, guli didžių asmenų kūnai, pavirtę į dulkes, nusėdusias tamsių piramidžių sienas. Jausmas, apėmęs žmones, kurie stebi paslaptinguosius dangaus kūnus, pažadinančius pirmąsias fantazijas apie neaprėpiamą visatą...

„...Svarbiausia pasaulyje trys dalykai: muzika, menas ir...“

Ji buvo tuo taip tikra, jog nė nepastebėjo, jog toje visumoje nėra vieno... Jis spindinčiomis akimis žiūri tiesiai į ją.

„... Ir sapnas.“

Gražus sapnas...