Haiku,
arba ne visai
arba ne visai
Tarpupirščiuos vėl
Pakrantės smėlis, vanduo.
Maišosi abu...
Mažos ausytės
Įspaudu pasipuošė
Ranka motulės.
Įsigudrino
Saulė slėpynių žaisti –
Atvėso šiek tiek.
Jaukaus vakaro
Seno namo viduriuos
Baidos vaiduokliai.
Vėlinių metą
Sielos liepsnomis virpa
Ašarų kalne.
Degina pėdas...
Dulkėtame kelyje –
Basom tik žole.
Alina kaitra...
Lekuojantį šunytį
Gaivina vanduo.
Kaip nugirgsėjo...
Rasoja akiniai nuo
Arbatos garų.
Mėnuliais švies
Lūpų akistatoje
Akys tavosios.
Tamsoje mėnuo...
Pasimatyme lūpų –
Saulė akyse.
Kas būtų, jei kas padovanotų rojalį?
Rojalis tau visad siejosi su
prabanga. Intelekto demonstravimu. Ir su atsakomybe šiam gremėzdiškam, tačiau
prašmatniam instrumentui. Turėdamas tokį daiktą namuose, tu tiesiog privalai
užmegzti ryšį. Nieko nebus, jei tik valysi nuo jo dulkes. Santykiui prireiks
švelnaus pirštų lytėjimo. Taigi tu įsipareigoji prakalbinti rojalį. Patikėk,
jis neabejotinai virptels, kai tu prisiliesi prie jo. Net jei tik iš buitinių
paskatų. Pajutę glostymą, baltai juodi klavišai nuaidės prašymu draugauti su
jais. Su visais. Su kiekvienu iš jų. Pamažu. Lėtai. Greičiau. O maldaudami
tempo – dar greičiau. Tavo pirštai neatsispirs lytėjimui dar ir dar.
Prakalbus instrumentui, tu
nebeapsiribosi vien dulkių šluostymu. Tu taip pat trokši šio to daugiau. Tu
ryšies mokytis. Mokytis daug ir ilgai. Kasdien. Taip tu studijuosi širdies
kalbą. Tuomet tu pamilsi rojalį. O jis pamils tave. Iš jus siejančio ryšio gims melodija. Tai bus vienintelis ir
mylimiausias bendras judviejų vaisius. Jis kasdien augs ir stiprės. Kaip meilė.
Kaip Meilė!
Rojalis
įpareigoja. Meilė įpareigoja. Kvėpuodami tuo pačiu, susiliejate širdimis ir
virstate vienu organizmu. Gyvu vienas kitą papildančiu instrumentu. Tu ir jis,
rojalis, kuriam glostymas iš buitinių paskatų pamažu virsta prisiminimu. Dabar
jis gyvas dėka tavęs. Dabar tu atradai jo sielą. Dabar jūs kartu grojate Meilės
dainą. Abipusis jausmas toks stiprus, jog veržiasi pro atvertą langą, nešiojasi
gabalėliais. Po laukus. Pievas. Miškus. Barstosi trupiniais po žemę. Dryksta dangaus
skliaute... Nesijaudink – tam, ką sukūrėte, nelemta taip lengvai išnykti.
Žemė ir dangus sugers judviejų Meilę kaip gyvybės syvus. Ir dar paprašys. Todėl
tau ir rojaliui nėra ko nerimauti. Juk tai, ką iškrečia pro atvertą langą
įsisukęs vagišius vėjas, yra pati didžiausia paslauga judviem.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą