REGINA ŽEMAITĖ

Be atsako

Jis vienu tvirtu mostu atlapojo duris, griežtai įrėžė abi rankas į klubus ir, nelyginant Rodo kolosas, atsistojo tarpduryje. Kad ir tuščiomis rankomis, tačiau atrodė, tarsi jis pultų užimti tvirtovę. Klausiamai pakėlusi antakius, ji sėdėjo prie stalo, įsprausto į kampą ir uždengto šviesia staltiesėle, ant kurios suraizgytoje vazelėje tylėjo žalia gebenės šakelė. Sakytumei, pradėjęs ataką jis tvirtai išpyškino:

− Aš jus myliu.

Ji prapliupo juoktis. Baltos medinės durys vis dar buvo praviros.

─ Jūs nesijuokite, aš jums sakau rimtai – aš jus myliu.

─ Ach, pone Kochai! – norėdama lyg ir dar sukrizenti, tačiau, atsikrenkštusi, nutaisė kuo rimtesnį balso toną, tvirtai, bet minkštai pakvietė:

− Užeikite, mano mielasis pone Kochai, − sulošime partiją.

− Na, žinoma.

Jis lėtai ir tyliai užvėrė duris ir lengvu, nebe tokiu tvirtu žingsniu, nunarinęs galvą priėjo prie jos, prisėdo šalia ant gėlėtu gobelenu trauktos kėdės. Ji lėtai ir švelniai užvertė užrašus. Nutraukusi nuo parkerio galo dangtelį, žvelgdama į poną Kochą, lengvai ir elegantiškai jį uždėjo, iki kol spragtelės, ir lėtai paguldė ant užversto pusstorio didelio minkštais baltais viršeliais sąsiuvinio. Jį pastūmė tolėliau į kampą. Iš stalčiaus ištraukė dėželę. Ištiesusi, tarytumei norėtų pailsinti pirštus, abu užverstus delnus ant dėželės, atsiduso ir minutėlę žvelgė į poną Kochą. Po to švelniai tarė:

− Mielasis, kokie šiandien jūsų – baltieji ar juodieji?

− Mano baltiškoji dama visada džiugina mano širdį ir protą – tad jai ir atiteks, jei tik baltieji rikiai paklus, juodasis karalius.

− Žinoma, mano mielasis pone Kochai, Jūsų baltiškoji dama mėgsta prajodyti baltuosius žirgus! Cha cha cha! – darkart garsiai ir šelmiškai prapliupo, beatsilošdama į kėdę. Paėmusi dėželę pabėrė figūrėles ant stalo. Malonus barškėjimas.

Ponas Kochas ilgais, liesais ir drebančiais pirštais ėmė jas iš lėto statyti. Kairiosios smiliumi kilstelėjo akinius ant mažytės ir vos vos pastebimos nosies kuprelės, atsidusęs pažvelgė į Magdaleną L. ir tyliai statydamas baltąjį žirgą ant juodojo kvadrato tarė:

− Visgi, panele L., nepamirškite to – aš jus myliu.

Šiandien jie žaidė paskutinę partiją.

Bijūnai

Gyveno kartą žmogus. Gerai jis gyveno. Vaikščiojo jis gražiu, taisyklingu trikampiu: darbas, turgus, namai; Namai, turgus, darbas; darbas, namai, turgus.

Vieną dieną ėmė žmogus ir numirė. To taisyklingo trikampio viduryje pražydo bijūnai. Ir kodėl vieną kartą gyvenęs žmogus bijojo peržengti to trikampio sienas, ir kas slypėjo už tų sienų, – istorija nutyli.

Kornelijaus Užuoto nuotr. iš balandžio 21 d. skaitymų