Jūratė
Vertelytė, Mažeikių Gabijos gimnazijos IV b klasės mokinė.
(Šatrijos Raganos gyvenimui ir kūrybai skirto moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso paskatinamoji nominacija.)
Žmogaus sielos paslaptys
Šatrijos
Raganos apysakoje „Sename dvare“
Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ perteikiamas
sielos supratimas. Mažajai Irusiai dažnai siela turi buveinę –
materialųjį pasaulį: daiktus ar gamtą, o štai „Mamatės užrašuose“ siela plevena
nakties tyloje, muzikoje, rožės žiedo šviesoje ir žiedlapio švelnume.
Balta rožė – svarbus simbolis, jis atsiranda dar apysakos
pradžioje ir yra vienas iš Irusios sielos sampratos pavyzdžių. Baltos rožės,
Irusiai tapusios Mamatės sielos atitikmeniu, skatina ją gilintis į nujaučiamas
žmogaus vidinio „aš“ paslaptis. Kas yra siela, Irusia suvokia klausydama
jautrių Mamatės pasakojimų, palyginimų. Mamatė Irusiai sielos buvimą aiškina
kaip gamtos reiškinį: „Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kinvarpas?
<...> Kaip iš lelučių ritos drugiai? <...> Lėlutė – tai žmogaus
kūnas, o drugys – siela. <...> Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip
pat ir žmonių sielos.“ Taip vaikui ne tik nusakomas sielos buvimas, bet ir
brėžiama riba tarp kūno ir sielos, žmogaus dvasia atskiriama kaip žmogų
aukščiau pakylėjantis reiškinys. Išties vaikiškas ir paprastas sielos suvokimas
per gamtą ir daiktus paaiškina tikruosius katalikiškojo sielos supratimo
pagrindus: ji trapi, ji būtina dvasingam žmogui, ji liudija gerumą, atsidavimą,
aukojimąsi.
Irusiai Mamatės sielos atspindys atsiskleidžia ne tik sode,
kur auga baltos rožės. Muzika taip pat Irusiai tampa vartais į Mamatės sielą ir
jos paslaptis. Kaip tikėjimas Dievo valia, taip ir menas, o labiausiai muzika,
jautrios sielos Mamatei, kuriai be galo „nuobodžios yra žemės dainos“, tampa
dvasine atrama. Mamatės meilę muzikai paaiškina ir Mamatės užrašuose
atskleistos rutinos ir buitiško gyvenimo nuoskaudos. Muzika Mamatės sielai
„duoda kartais trumpų laimės valandėlių“, taip reikalingų jos gyvenime, į kurį
ji pati žvelgia kaip į sunkią, varginančią tarnystę kitiems: „Gyvenimas nėra
kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė“. O štai
muzikavimo momentuose lieka tik Mamatė ir jos vidinio „aš“ atvaizdas –
muzika. Mamatei skambinimas pianinu – tai žvilgsnis „į save“. Naktį skambantys
ilgesingi noktiurnai lydi Mamatę į sielos paslaptingumo apmąstymus. Ji siekia
suprasti, „kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys“, „kodėl žmogus, nutvėręs tai,
ką vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai“, „kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės,
kurių kvapu niekas nesigėri“. Taigi, muzikuodama Mamatė klausosi ne tik švelnių
instrumento garsų, bet ir įsiklauso į savąją sielą, skambančią nakties tyloje,
„išgroja“ ją kitiems.
Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ siekiama
atskleisti sielos paslaptis. Savitai ją vertino apysakos pasakotoja: švelnių,
trapaus grožio rožių palyginimas su siela nurodo, jog vaikui svarbus sielos
tyrumas, šviesumas, kurį sukuria atsidavimas ir gėris. Šią sielos sampratą
apysakoje perteikia ir romantiškos, ilgesingos, muzikoje prieglobstį randančios
Mamatės įvaizdis.
