KŪRYBA. Autoriaus NEMOKŠA PAUKŠTIS eilės

Nemokša Paukštis  

meilės tragedijos santrauka

O gražusis... mielas pasauli

(minia šaukia: „greičiau galvok!“)

Viskas ką galiu ir moku pasakyti

Apie tave

Tai jo vardas

(minia: „fe, banalybė!“)

Viskas ką žinau

Tik tai:

Myliu jį

O jis manęs ne

(minia: „ir vėl tas pats scenarijus!“)

Tad glaudžiuosi prie pakaruoklio

Kaip prie meilužio

(minia: „ragana, kuri kariasi!“)

Ištikimasis veidrodi

Viskas ką mačiau

Tavyje

Tai jo akys

(minia: „akla meilė! nebūna! nebūna!“)

Švelnioji mano oda

Liesdama tave

Glosčiau jį

(minia: „lyrinė beprotė!“)

Ir nakties dangau

Viskas kuo užsiklojau

Prieš užmigdama

Tai jo kūnas

(minia: „mirštam iš nuobodulio!“)

Saldieji sapnai

Viskas ką sapnuoju

Tai jo ėjimas pas mane

(minia skirstosi)

Diena ir naktis – vis tas pat

Ar aš Ofelija –

Ne man žinoti

(minioje uždainuoja girtuoklis)

Miela mama

Nebeverkim daugiau mudvi

(likusi minia: „pagaliau pasikorė!“)

<>*

Vis baidau naktinius drugius

O jie kaip juoda valanda

Nesibaigia plasnoja

Ir vis laukia

Kada naktis pažers

Daugiau tamsos amo

Taip po truputį

Ateis galas

Ir daugiau nebesibaidysiu

Trupiniais mane išneš

Juodi drugiai

Ten

Kur žaidėme slėpynių

Ir aš dar visai mažytė

Valgydavau ant žemės

Išsibarsčiusius saldainius

Taip po truputį

Ateis galas

Kol mano balsą

Surinks juodosios musės

Ir perneš į delną

Kitam herojui

Neva paskutiniam

Pasaulio Herojui,

Persimiegojusiam

Nuo šlovės laukimo

Nes aš neišgelbėjau nieko

Ir pati neišsigelbėjau

Praėjo mano laikas

Dabar tik juoda valanda

Su musėm gerklėje

Viskas stringa

Redukuojasi

Kūno konvulsijomis

Šaukiuosi Orfėjo, kuris

Besigręždamas į mane

Nusisuka sprandą

Ir pažada

Viską išbaidyti

Nevykęs ir (niekam) neįdomus triumfas

Kiekvieną naktį

Po sapną

Apie prarastus

Draugus:

Štai ji

Ištikimiausia draugė

Man rodo kiemo plotą

Kur statysim absurdo salą.

Prisiskaitė Camiu

Išskaitėm viską

Iki pamėlynavimo

Ir išmokom dainą

„Absurdas tyko už kiekvieno kampo“

Ir išties manęs jis

Tykojo labiausiai

Aš kriokdavau

Kol supratau: bet koks

kriokimas

Yra niekalas

Ir

Nieko iš jo gero

Tik jausmas,

Kad esi mulkinamas

Poezijos

Prozos

Dramos

Visų įmanomų mokslų

Visų įmanomų reiškinių

Neminėsiu jau reklamos

O dar visų, kuriems sekasi

Taip pat ir viso to

Ko nepaminėjau

Taip kasdien gyvenu

Kol visi draugai išsislapsto

Absurdiškuose kampuose

Ir aš saloje lieku viena

Kaip ištikimoji

Visa nusikriokusi

Ir labai viena

Ir labai apmulkinta

Vualia!

* Redak. pastaba. Pažymėtoje vietoje buvo nupieštas (tikriausiai to paties talentingo nežinomo autoriaus) įmantrus, į gėlę panašus ženklas. Redaktorius, nebūdamas dailininku, negalėjo atkartoti šio ženklo, todėl nuoširdžiai atsiprašo ir vaišina kava bei šiuobeituo.