Kažkurį labai gražų lapkričio 30 dienos vakarą į Humanitarinio fakulteto Kanados auditoriją susirinko gausi mūzyniečių kompanija. Tą vakarą visi buvo sutarę skrosti Algio Laurinavičiaus poeziją. Pirmiausiai pasisakė (skalpelį čiupo ir rėžė) Ramunė Dambrauskaitė, išskirdama poeto lyrikoje žiaurumo veikimą, manifestacinį ir ornamentuotą skausmą. Algio poezijos pasaulis prisidengęs stabilumo kauke, netikėtai ją nusitraukia ir parodo užmaršties ir žmogaus ribinėje situacijoje būtį. Tąvakar atsiskleidė paties autoriaus gyvenimas, eilės tapo biografinių faktų demaskavimo įrankiu, bet mūzyniečiams ir biografija tampa poezija, o atvirumas yra savaime laukiamas iš kiekvieno autoriaus. Germantė Gergardaitė išrinko gražiausias ir vaizdingiausias frazes, prašė jų komentarų, Edita Puskunigytė pagyrė sapniškąją poeziją, Eglė Markevičiūtė pasisakė, kad skaityti tokius eilėraščius tenka keletą sykių, nes eilėraščių pasaulis labai sudėtingas. Danguolė Šakavičiūtė ir Dalia Jakaitė paskatino rašyti toliau, kiek leidžia Algio jėgos.
Eilėraščiai neparastai susiję su Algio Laurinavičiaus išgyvenimais, sapnais, vizijomis, kurias jis užkoduoja baltame popieriuje. Sužinota, kad vaikinas kuria visą ciklą naujo lyrikos žanro – forolės, kuri tikrai turi ypatingą rimą ir minties skabesį. Vėliau Algis išskubėjo savo reikalais – namo, vėluodamas į autobusą (tikimės, kad spėjo). Likę mūzyniečiai toliau diskutavo Algio poezijos temomis, gėrė arbatą ir mėgavosi dar neragautomis greipfurtų sultimis. Galima sakyti, vakaras pavyko, nes Mūzynas atrado ir vizionierišką Algį, ir skanų gėrimą. ;)
Stebėtoja iš Mūzyno
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą