KŪRYBA. Ritos GŠ eilės

 Rita GŠ

  
 ***

Dulkes, jau pernelyg įsigėrusias

Į kiekvieno iš mūsų odą  ir širdį

Galima nuvalyti teoriškai

Bet praktiškai

Nekyla rankos ir kartais atrodo

Tokios mintys beprasmės

Jos sukelia skausmą didesnį

*** 

kaip gaila

kad mes netikri

pusiau esame

pusiau nesame

slepiantys patys save

kaip gaila

mano žodis nepasiekia tikslo

niekur neužrašytas

dingsta niekur neatsiradęs

mano kūnas

vakarinis rašinys

sako priešingai

nei jis

mano norai

sakiniai be skyrybos ženklų

klaidūs

neišgirsti

slepiantys patys save

***

Po

tuomet

slinkau pavėsin tiesiai

patvoriais, šalin, griuvėsin

ir nukritau

sulūžau –

aš degėsis

sudegiau

iš skausmo, nevilties

sustìngau

aš gabalas anglies

nebesugis atrodė

vis rėkiau

nebūdama savim

lyg plaištas

kalantis gilyn

ir lyg nupjautas pirštas

purvinas griovy

tikėdama

lyg vaikas

įsikibęs žemę

trinu save

sudegusią

benamę

***

Kaip šiąnakt griaudėjo

Pravėrusi langą tyliai pripyliau rankas,

Išsiploviau plaukus, palaisčiau gėles,

Užkaičiau virdulį, prisėdau šalia.

Kartais tu miegi,

o aš žiūriu į akis.

Neištveriu.

Bijodama pabaigos

pilnais pirštų galiukais

glostau vos vos,

kad nepažadinčiau žingsnių -

tiek daug iššvaistėm jų

eidami į skirtingas puses.

Dienų, nesuskaičiuojamų spalvų

(kai kurias galima laikyti istorija)

***

Džiazas

Pro traukinio langą

viena ištisa linija

ritmu

oranžiniu

vanduo verda nuo saulės

kiek jos dar liko.

Sušukuoti laukai

nušviestos  viršūnės

drumzlini debesys

pro juos

vienišas stulpas

už kilometro toks pats

nosį krapšto

balos ir varlės taškosi

juokas šalia manęs

skausmas virš manęs

murzini langai

tokia viena, tokia maža, bet

štai beržai

ir muzika kuri juokias

ir supa supa supa

nulėkt ant viršūnės

į balas su meldais

diriguoju debesims

pirštais klavišais groju

šoku muziką

***