Sniego Kalėdų Senis, mums poetams, pašykštėjo... Apmaudu, nes pabėgęs nuo kasdienybės negali nučiuožti nuo kalno, pamišusiai nerti į pusnį, į tai, kas sukelia šaltį ir karštį vienu metu bei primena tas virtuoziškas kūrybines minutes, įspaudas ant pirštų ir skrabenantį popierių, kuriuo atrodo apsigaubtum ir kuriame apsigyventum, kad nereiktų tiek fiziškai rašyti, nes mintis greitesnė nei ranka, nesugebanti užfiksuoti to, kas tūno viduje ir laukia savo eilės, bet neužrašytas miršta.
Ramių ir saugių Jums švenčių "pusnyse". Harmonijos. Tvirtų pirštų ir polėkio.
MŪZYNAS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą